Kol yra noro


Prieš daug metų, kai dar buvo gyva mano išmintinga močiutė, ji mums su mama, Velykų proga kabinančioms naujas užuolaidas, pasakė vieną nuostabų dalyką… Užuolaidos buvo itin madingos: ypatingo rašto, su kutais ir kitais papuošimais… Niekaip negalėjome pritvirtinti jų prie karnizo, jos vis užkrisdavo mums ant galvos… Keikėmės, juokėmės, metėme ir vėl ėmėmės darbo…

– Dar visai neseniai būčiau šokinėjusi iki lubų, jeigu būčiau gavusi tokias užuolaidas, – pasakė močiutė. – O dabar jokių emocijų… Jis praeina, mergaitės… noras praeina. Viskam. Ir daiktams, ir žmonėms…

Darykite viską, kol turite tam noro. Leiskite pinigus nesąmonėms – nekaupkite jų! Nesąmonės dovanoja džiaugsmą, o santaupos – ne. Kam taupyti? Laidotuvėms? Dar nė vienas neliko nepalaidotas… Džiaukitės, kol yra džiaugsmo… Mylėkite, kol yra noro… Ateina laikas, kai net kito šilumos nesinori… Jau nieko nesinori…

Advertisements

Turbūt taip specialiai gamtos sugalvota, kad ramiau išeitume, nebandytume kabintis nei už daiktų, nei už žmonių… Štai ir aš jau pasiruošusi išeiti… O jeigu dabar sugrįžčiau į jūsų metus, gyvenčiau viena diena ir džiaugčiausi kiekvienu noru…

Močiutės jau seniai nebėra. O aš gyvenu būtent taip: viena diena ir džiaugdamasi kiekvienu noru…