Močiutės išmintis: „Kodėl negalima bausti vaikų“


Kai buvau maža, mama visada mane nubausdavo už bet kokius nusižengimus. Ar išpyliau miltus, ar sudaužiau lėkštę, ar išpurvinau suknelę – gaudavau už viską. Be to, buvau iš tų vaikų, kuriems taip nutikdavo nuolatos, be jokio išankstinio ketinimo.

Kartą nusiuntė mamą cecho vardu pasveikinti buvusią bendradarbę, kuri jau seniai buvo išėjusi į pensiją. Kadangi ji neturėjo su kuo mane palikti, teko pasiimti su savimi. Močiutei buvo turbūt 75 metai ir jos spintoje stovėjo nuostabaus grožio porcelianinis servizas. Svečiams, kaip ir priklauso. Šeimininkė nusprendė pavaišinti mus arbata ir kol bandydama padėti sukiojausi aplinkui, sudaužiau vieną iš tų puodukų.

Mama skėlė man antausį ir pradėjo barti. Aš verkiu, bijodama dar vieno smūgio, lūpos be perstojo trūkčioja. Tada močiutė suėmė mane už peties ir patraukė nuo mamos, o jai pasakė:

Advertisements

– Nustok šaukti ant vaiko. Kas čia baisaus? O jeigu puodelį būtum sudaužiusi tu? Man taip pat reikėtų tave apšaukti?

Mama susigėdo ir pratylėjo. Senutė tęsė:

– Mažiukas stiklo gabalas nevertas nei vaiko ašarų, nei tavo nervų. Tai buvo servizas šešiems žmonėms, o tapo servizu penkiems. Na ir kas? Manęs gyvenime daugiau kaip trys žmonės nelanko. O net jeigu aplankys, negi neatsigers iš paprasto puodelio?

Tada ji pasiėmė naują puodelį ir lyg niekur nieko įsipylė arbatos.

Advertisements

O kai susiruošėme namo, ji suvyniojo į laikraštį likusią be puodelio lėkštutę ir ištiesė ją man.

Dabar nebeprisimenu jos vardo, bet tą pamoką visam gyvenimui įsiminiau ir aš, ir mama. Nors, žinoma, ji man dėl to neprisipažino.

Jos jau taip pat nebėra, o lėkštutė dabar mano bute. Ir kai mano vaikai krečia išdaigas, surandu ją žvilgsniu ir nebenoriu nei šaukti, nei bartis…