Mokykla – tai apie vertybes, o ne apie kompetencijas

Patinka? Duok Like!

Pasaulis tampa vis turtingesnis, tačiau skurdas ir nelygybė niekur nedingsta. Mes visi dabar mėgaujamės tokiu gyvenimo lygiu, apie kurį viduramžių karaliai negalėjo net pasvajoti, tačiau šis faktas kažkodėl mūsų nedžiugina. Vis daugiau žmonių dirba darbus, kuriuose nemato prasmės, ir ši problema neaplenkia net gabiausių žmonių. Vienas matematikas, dirbantis „Facebook“ kompanijoje, kartą apgailestavo, kad geriausi jo kartos protai mąsto, kaip priversti žmones spustelėti ant reklamos.

Ar galima nutraukti beprasmį darbą, egzistuojantį tik tam, kad būtų pildomos ataskaitos ir efektyvumo lentelės? Nyderlandų mąstytojo Rutgerio Bregmano nuomone, tai visiškai realu. Jau keletą metų jis bando įrodyti, kad bazinės pajamos – nemokami pinigai visiems ir kiekvienam gali išspręsti daugelį šiuolaikinio pasaulio problemų. Suteikite žmogui bent minimalų stabilumą ir jis pradės daryti tai, kas, jo nuomone, yra iš tikrųjų svarbu.

Reklama

Šiuolaikinis kapitalizmas – kai beprasmis darbas leidžia užsidirbti tam, kas iš tikrųjų turi reikšmės. Ir bazinės pajamos padėtų tai užbaigti.

Tačiau ekonominis saugumas savaime nieko neišspręs. Mums reikia tikrų tikslų – tikslų, kurie suteiks mūsų gyvenimui pilnumo ir prasmės.

Rutgeris Bregmanas mano, kad būtent švietimas turi tapti šių tikslų šaltiniu. Tačiau kad taip būtų, turi smarkiai pasikeisti mūsų požiūris į švietimą ir auklėjimą.

Jeigu kur nors ir yra vieta, nuo kurios reikėtų pradėti geresnio pasaulio paieškas, tai būtų mokyklos klasė.

Nors švietimas galėjo prisidėti prie beprasmių darbų atsiradimo, jis taip pat buvo ir naujos, apčiuopiamos gerovės šaltinis. Jeigu sudarysime dešimties įtakingiausių profesijų sąrašą, pedagoginė veikla užims lyderių pozicijas. Ne todėl, kad mokytojai gauna daug pinigų, valdžios ar prestižo, bet todėl, jog mokytojai lemia kai ką svarbaus – žmogaus istorijos kryptį.

Gal tai skamba pernelyg pretenzingai, bet imkime paprastą pradinių klasių mokytoją, kuris kiekvienais metais turi naują 25 vaikų klasę. Vadinasi, per 40 mokymo metų jis paveiks tūkstančių vaikų gyvenimą! O juk vaikai viską sugeria kaip kempinės!

~ Pedagogas ne tik parengia juos ateičiai, jis dar ir tiesiogiai ją formuoja. ~

Todėl mūsų pastangos klasėje atneš dividendų visai visuomenei. Tačiau ten beveik nieko nevyksta. Visos svarbios su švietimo problemomis susijusios diskusijos paliečia tik formalius jo aspektus. Dėstymo būdus. Didaktiką. Švietimas nuolat pateikiamas kaip pagalba adaptuojantis – tepalas, leidžiantis slysti gyvenimu su mažesnėmis pastangomis. Telefoninės konferencijos, skirtos švietimo klausimams, metu begalinis tendencijų specialistų paradas spėlioja ateitį ir bando numatyti, kokių įgūdžių labiausiai reikės XXI amžiuje: pagrindiniai jų vartojami žodžiai – „kūrybiškumas“, „gebėjimas prisitaikyti“, „lankstumas“.

Dėmesio centre visada tik kompetencijos, bet ne vertės. Didaktika, o ne idealai. „Gebėjimas spręsti uždavinius“, o ne problemas, kurioms reikia sprendimo. Viskas visada sukasi tik aplink vieną klausimą: kokių žinių ir įgūdžių reikia šiandienos moksleiviams tam, kad rytoj – 2030 metais – jie sėkmingai įsitrauktų į darbo rinką?

Ir šis klausimas yra visiškai klaidingas.

2030 metais bus labai paklausūs sumanūs buhalteriai, nelinkę į sąžinės priekaištus. Jeigu dabartinės tendencijos išliks, tokios šalys kaip Liuksemburgas, Nyderlandai ir Šveicarija taps dar didesniais mokesčių rojais, kuriuose transnacionalinės korporacijos galės dar efektyviau vengti mokesčių mokėjimo, palikdamos besivystančias šalis dar blogesnėje padėtyje.

~ Jeigu švietimo tikslas – priimti šias tendencijas tokias, kokios jos yra, užuot jas sugriovus, tai XXI amžiuje pagrindiniu įgūdžiu taps egoizmas. ~

Ne todėl, kad to reikalauja rinkos ir technologijų dėsniai, bet todėl, kad panašu, jog renkamės užsidirbti pinigus būtent tokiu būdu. Turime sau užduoti visiškai kitą klausimą: kokių žinių ir įgūdžių turi turėti mūsų vaikai 2030 metais? Tada, užuot laukdami ir prisitaikydami, mes kursime ir valdysime. Užuot galvoję, ko mums reikia, kad užsidirbtume pragyvenimui viena ar kita beprasme veikla, galime pagalvoti apie tai, kaip mes norime užsidirbti.

Nė vienas tendencijų specialistas negali atsakyti į šį klausimą. Ir kaip galėtų? Juk jis tiesiog seka tendencijas, bet jų nekuria. Tai daryti – mūsų užduotis.

Norėdami gauti atsakymą, turime ištirti save ir savo asmeninius idealus. Ko mes norime? Pavyzdžiui, daugiau laiko draugams ar šeimai? Savanorystei? Kūrybai? Sportui? Ateities švietimas turės parengti mus ne tik darbo rinkai, bet ir gyvenimui. Norime sutramdyti finansų sektorių? Tada turbūt turėtume auginti ateities filosofijos ir moralės ekonomistus. Norime daugiau solidarumo tarp rasių ir socialinių grupių? Ką gi, įveskime socialinių mokslų dalyką.

Jeigu pertvarkysime švietimą mūsų naujų idėjų pagrindu, darbo rinka džiugiai prie to prisitaikys. Įsivaizduokime, kad padidinome meno, istorijos ir filosofijos pamokų skaičių mokyklos programoje. Galima užtikrintai teigti, kad reikės daugiau menininkų, istorikų ir filosofų.

Tai panašu į tai, kaip Jonas Meinordas Keinas (John Maynard Keynes) įsivaizdavo 2030 metus 1930-aisiais. Padidėjęs klestėjimas ir sustiprėjęs robotizavimas pagaliau leis mums „vertinti tikslą aukščiau už priemones ir teikti pirmenybę gėriui, o ne naudai“.

~ Trumpesnės darbo savaitės tikslas – ne sėdėti ir nieko neveikti, bet daugiau laiko užsiimti iš tikrųjų svarbiais dalykais. ~

Galų gale būtent visuomenė, o ne rinka ir technologijos sprendžia, kas iš tikrųjų yra svarbu. Jeigu mes norime, kad šiame amžiuje visi praturtėtų, mums reikia išsilaisvinti nuo dogmos, kad kiekvienas darbas turi prasmę. Ir jeigu jau apie tai prakalbome, atsikratykime ir klaidingos nuomonės, kad didelis atlyginimas automatiškai atspindi mūsų vertę visuomenei.

Tada galbūt suvoksime, kad, turint galvoje vertės sukūrimo aspektą, būti bankininku neverta.

Reklama

Prenumeruok VMarkus