Myliu merginas, kurios vaikšto vienos. Arba vienos sėdi kavinėje, perka vieną bilietą į kiną, vienos lankosi muziejuose. Tokių daug. Laimei. Ir jos man patinka visai ne todėl, kad su jomis galima susipažinti, nes galimai jos neturi poros. Ne. Man patinka jas stebėti. Netrukdyti.
Aš jau rašiau – vienišos moterys yra nuostabios. Vienatvė merginai – tai visada susipažinimas su savimi. Esu už tai, kad merginos būtų vienišos kaip įmanoma ilgiau. Per šią vienatvę jos įgyja unikalų vidinį pasaulį, užuot nėrusios į partnerio. Moteris, kuri keletą metų gyvena be ilgalaikių santykių, visada yra labai įdomi ir įvairiapusė. Sutikti tokią – tikra sėkmė. Ji – ypatinga.
Taigi, šios vienišos merginos mieste yra nuostabios. Jos beveik visada ko nors klausosi per ausines ir eidamos gurkšnoja kavą. Ir dar viena detalė, kuri jas išskiria iš visų kitų, – rimta veido išraiška. Einant su drauge, vaikinu arba kolega, veide visada atsispindės draugiškumas. Tai tokia „kitiems skirta veido išraiška“. Reakcija. O kai mergina sėdi arba vaikšto viena – emocija visai kita. Ji susikoncentruoja į save. Arba į muziką.
Ji dažnai klausosi liūdnų dainų. Lyriškų. Juk vienatvė – tarsi neigiama emocija. Mes jos šalinamės. Būti vieniems arba po vieną mums atrodo neteisinga. Bet žinote, stebėdamas šias moteris mieste aš nematau tame nieko blogo. Priešingai, jos man atrodo be proto gražios. Nepaliestos.
Ne, aš visai neskatinu visų būti vienišas. Turiu omeny, kodėl kai kažkuriuo gyvenimo momentu liekami vieni, pradedame dėl to nerimauti? Kodėl vaikščioti vienai, o ne su drauge būtinai yra blogiau? Kodėl sugrįžti namo, kur nieko nėra, būtinai yra liūdna?
Kodėl gyvenimo laikotarpis, kai dėl kokių nors priežasčių dar neradome žmogaus, su kuriuo norime būti dažnai ir ilgai, būtinai yra blogas ir jį reikia greičiau užbaigti?
Štai aš manau, kad tai tiesiog laikotarpis. Ne blogesnis ir ne geresnis. Kiekvienai jis vis kitoks. Ir dėl laiko, ir dėl turinio. Bet jis yra neabejotinai svarbus. Ypač šiuolaikinio gyvenimo kontekste, kuriame kitų žmonių diktuojamos emocijos mus tiesiog drasko į skutelius. Laikas su savimi yra būtinas. Pasivaikščioti klausantis muzikos arba palydėti saulę savo kompanijoje.
Todėl aš taip myliu vienišas moteris. Man atrodo, kad šioje kavinėje gerdamos savo vienišą kavą ir pro langą stebėdamos gyvenimą jos stengiasi suprasti kažką sau labai svarbaus. Atsakyti į klausimus, nuo kurių dažniausiai slepiamės. Jos – drąsios moterys. O drąsa, kad ir kaip keistai tai nuskambės, – labai moteriškas bruožas.
Nežinomas autorius