Ilgu, apleistu ir varginančiu keliu ėjo žmogus su šunimi. Ėjo jis sau, ėjo, pavargo, šuo – irgi. Staiga priešais išdygo oazė! Nuostabūs vartai, už jų – muzika, gėlės, šaltinio garsai, žodžiu, poilsis.
– Kas tai? – paklausė keliautojas durininko.
– Tai rojus, tu jau mirei ir dabar gali užeiti ir iš tikrųjų pailsėti.
– O ten yra vandens?
– Kiek tik nori: švarūs fontanai, vėsi baseinai…
– O ar pavalgydins?
– Gausi viską, ko panorėsi.
– Bet su manimi yra šuo.
– Apgailestauju, pone, bet su šunimi negalima. Jį teks palikti čia.
Ir keliautojas praėjo pro šalį. Po kurio laiko kelias atvedė jį prie fermos. Prie vartų vėl sėdėjo durininkas.
– Noriu gerti, – paprašė keliautojas.
– Užeik, kieme yra šulinys.
– O mano šuo?
– Prie šulinio pamatysi girdyklą.
– O maistas?
– Galiu pavaišinti tave vakariene.
– O šunį?
– Surasim kaulą.
– O kas tai per vieta?
– Tai rojus.
– Kaipgi? Netoliese durininkas prie rūmų man sakė, kad rojus – ten.
– Meluoja jis. Ten pragaras.
– Kaip gi tai galima?
– Mums tai labai naudinga. Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.