Tėtis ir mama vasaromis dažnai veždavo sūnų pas močiutę. Kai sūnus paaugo, jis pasakė tėvams: „Aš jau suaugęs, gana elgtis su manimi kaip su mažu. Aš ir pats galiu nuvykti pas močiutę!“
Po trumpo ginčo tėvai sutiko.
Ir štai jie stovi prie traukinių perone, išlydi sūnų ir dalina paskutinius patarimus, o sūnus vis kartoja: „Nagi žinau aš, žinau, jau 100 kartų girdėjau..!“ Tada tėvas pasakė: „Sūnau, jeigu tau pasidarys bloga ar baisu, tai tau padės…“ ir kažką įdėjo vaikui į kišenę.
Patogiai įsitaisęs traukiny, berniukas žvelgia pro langą… O aplink žmonės… svetimi… stumdosi, triukšmauja, užeina, išeina, palydovas kažką nepatenkintai jam sako, kitas žmogus jį piktai apžiūrinėja… ir jam pasidaro nesmagu… vis nesmagiau ir nepatogiau.
Labai greitai berniukui pasidaro iš tikrųjų baisu. Jis panarina galvą ir susigūžia kampe, netrukus pasirodo ašaros. Tada jis staiga prisimena, kad tėvas kažką įdėjo į kišenę.
Drebančia ranka suranda popieriuką, jį išlanksto, o jame parašyta: „Sūnau, esu gretimame vagone“…