Taip nutinka: padėjote žmogui. Ištiesėte jam pagalbos ranką juodžiausiu jo gyvenimo periodu. Galbūt jis išgyveno netektį ar sunkią ligą, galbūt iš jo atėmė palikimą, pareigas, iš kur nors išvarė, galbūt jis paskendo skolose ir liko visiškai be pinigų. Ir jeigu ne jūs, jis būtų pražuvęs. Arba taip ir pasiliktų dugne…
O tada jūsų išgelbėjote ir palaikėte žmogų. Visą sunkų laikotarpį buvote šalia. Žmogus atsitiesė, pasveiko, jo padėtis pagerėjo, atsirado pinigų… Ir jis nutraukė su jumis santykius. Jus paliko. Arba pradėjo vengti bendrauti. Jeigu jūs skambinate ar rašote – jis tingiai atsako. Arba išvis neatsako. O gal net vaidina, kad jūsų nepastebėjo gatvėje. Santykiai atšalo ir pradingo. Ir jūs sukate galvą, išgyvenate: kas nutiko? Juk jūs jį išgelbėjote, išgydėte nuo bėdų ir kančių!
O nutiko štai kas: jūs buvote vaistas. Tvarsčiai ir vata žaizdai gydyti. Nuskausminamieji vaistai. Žmogus jumis gydėsi, štai kas buvo. O pasveikęs išmetė tvarsčius ir nereikalingas tabletes. Dabar jos primena blogus laikus, o kam tai patiktų? Jūs primenate žmogui blogą nelaimių ir pažeminimo periodą. Iš jūsų dabar jokios naudos, juk viskas jau susitvarkė.
Atšalimas atsiranda dėl dviejų priežasčių: iš jūsų nebėra prasmės. Nebėra naudos. Kaip iš vaisto pasveikus. Ir antra: jūs primenate blogus laikus ir pabloginate savivertę. Tokio žmogaus atmintyje esate susijęs su blogais įvykiais. Taip pasveikęs pacientas žiūri į psichiatrą arba venerologą ir pereina į kitą gatvės pusę juos sutikęs – kad nereikėtų sveikintis…
Taip daro nelabai dori ir kilnūs žmonės. Žmonės, linkę išnaudoti kitus, kai jiems prireikia vaisto, pastogės virš galvos ir pagalbos. Jeigu žmogus atsiriboja – na, ką gi, bent jau priežastis aiški. Ir aišku, kodėl tada jį užklupo tokios bėdos. Ir kodėl niekas, išskyrus jus, nenorėjo jam padėti. Dabar ir jūs nenorite. Bet jis pirmiausia nuskriaudė save. O jums atsidėkos gyvenimas. Tad nereikėtų per daug sielvartauti…