Yra žmonių, kurie negali atsipalaiduoti nei po darbo dienos, nei savaitgaliais, nei per atostogas. Žodžiu, jie nuolat juda. Nuo jų mirga akyse. Jie tiesiog nemoka gulėti paplūdimyje ir stebėti horizontą… Ne, jie išsinuomoja katerį, kad šeštą valandą ryto galėtų plaukti žvejoti tam tikrų žuvų ir vėliau, virtuvės šefo siaubui, kepti jas savo kambario virtuvėje. Per pietus jie jau bėga apžiūrėti kažkokios pilies arba piliakalnio, arba žinomo rašytojo kapo. O vakare – diskoteka. O kaip gi? Mes ką, veltui atvažiavome? Jų šūkis – „Leisk laiką naudingai“! Tačiau taip ir lieka iki galo neaišku, kaip išmatuojama ta nauda.
Pasakysite, kad jie mėgaujasi savo beprotišku aktyvumu? Dažniausiai NE. Tiesiog jie negali sustoti ir laiko tai didžiuliu privalumu. Maždaug – toks jau aš žmogus, nuolat kuo nors užsiėmęs!
Lyg to būtų maža, tokie žmonės dažniausiai neduoda ramybės ir aplinkiniams. Ypač nukenčia vaikai (nebūtinai jų). „Greitai lipk nuo sofos, ko čia išsidrėbei?“
– Jau viską padarei? Pamokas paruošei? O kitas?
– Ir kuprinę susidėjei (ar ką tu ten turi vietoj kuprinės)?
– Tada sutvarkyk kambarį! Kojinės visur išmėtytos…
– Gal bent jau knygą paskaitysi?
– Tada eik į lauką pasivaikščiot!
Vaikas žiūri išsigandusiomis akimis ir kartais iš tikrųjų eina daryti kažką, kas, suaugusiųjų nuomone, yra naudinga. Tada vėl bando atsigulti. Atrodytų, jį jau galima palikti ramybėje, bet ne. Judraus gyvenimo šalininkai tiesiog negali pakęsti, kai „vaikai nieko nedaro“. Ir vėl, ir vėl juos kažkur varo arba veda, arba pradeda pasakoti liūdnas dykinėtojų ir kiemsargių gyvenimo istorijas.
Manote, kad taip jie pratina vaiką prie darbo? Ir jis prisiklausęs priekaištų staiga supranta: iš tiesų, ko aš čia išsidrėbiau ir kaip man ne gėda?
Ne, jis galvoja – kaip mane visa tai užkniso!
Bet čia svarbu suprasti, kad žmonės taip elgiasi ne todėl, jog tokie gimė, bet todėl, kad juos lygiai taip pat vydavo jų tėvai, o kai jų tėvų tėvai buvo vaikai, vyresnieji pasakydavo ir blogesnių dalykų, pavyzdžiui:
– Matai gi, jam atostogos! Štai mes niekada neturėjome laisvo laiko! Dirbome nuo 11 metų. Su saule kėlėmės šerti vištų ir karvių, vėliau ėjome į laukus… Ir užaugome stiprūs, darbingi…
O dar užduodavo retorinių klausimų:
– Kaip gali būti, kad žmogus reikalų neturėtų?
– Ar tu manai, kad kas nors už tave viską darys gyvenime?
Nenuostabu ir taip jau istoriškai susiklostė, kad nuolatinis karštligiškas aktyvumas laikomas norma, geru ženklu ir visaip liaupsinamas visuomenės.
Bet gyvenimas pasikeitė. Ir dabar esmė ne tai, kad mūsų protėviai, protėvių protėviai ir jų protėvių protėviai sunkiai dirbo, kad galėtų prasimaitinti, ir mums nevalia nuo jų atsilikti. Problema yra tame, kad daugelyje mūsų gyvena NERIMAS. Didelis ir dažnai nepaaiškinamas.
Žmonės blaškosi be rimtos priežasties ir rezultatų tik tam, kad užgožtų šį nerimą. Jiems atrodo, kad jeigu jie sustos, kas nors atsitiks, ką nors praleis, įvyks katastrofa ir ateis pasaulio pabaiga. Bet iš tikrųjų, žinoma, nieko panašaus nenutiks. Ir galva tai supranta, bet jau niekuo negali padėti.
Nesugebėdami susidoroti su visapusišku nerimu ir nemokėdami likti su juo akis į akį „nerimastingi“ žmonės stengiasi suteikti prasmės bet kokiam savo veiksmui. Ir viskas, ką jie daro, turi tikslą.
Vaikščioti, tiesiog vaikščioti, pasivaikščioti dėl malonumo – niekada, nebent kalba eina apie parduotuves arba reikia išnešti šiukšles, nupirkti duonos arba pasinerti į kultūrinį gyvenimą – nueiti į kiną ar teatrą. Ir vėl klausimas – ar jie patiria pasitenkinimą pasiekę savo mažų ir didelių tikslų? Ir vėl – ne. Nerimas taip paprastai nepaleidžia, jiems reikia bėgti toliau. Ir šis bėgimas kaip tik ir yra nemokėjimo mėgautis gyvenimu simptomas bei pasekmė. Apie tai, kad pats malonumas ir gali būti tikslas, šie žmonės ir girdėti nenori.
Žmonės, leiskite gi sau patinginiauti! Tai ne gėda, nežalinga ir niekas jūsų nebars už neatliktus namų darbus, juk esate suaugę. Atpraskite nuo gyvenimo senoviniu stiliumi „griebk maišus – traukinys nuvažiuoja“. Girkite save ne už darbą, o už harmoniją su savimi.
Ir labai prašau, skirkite vaikui šias porą valandų per dieną, apie kurias aš nuolat kalbu kiekvienos paskaitos „apie vaikus“ metu. Normaliam psichikos ir smegenų vystymuisi turi būti pakankamai laisvo laiko, visiškai laisvo. Būtinai.
Kaip psichologas dar kartą sakau: laimi ne tas, kuris nuolat nerimauja ir laksto, o tas, kuris yra ramus, pasitikintis savimi ir mokantis reikiamu momentu susikoncentruoti.
Mokykitės tiesiog sėdėti, gulėti, dėl nieko nepergyventi, negalvoti, nesikankinti, neplanuoti, nevesti nuolatinių monologų ar dialogų su skriaudėjais, nežiūrėti serialo per televizorių ar kompiuterį, nevartyti žurnalo. Daugeliui dalykų pasiekti iš pradžių būtina nieko neveikti. Įsijausti į nieko neveikimo būklę, pagauti ją ir tęsti, tęsti… Jeigu patys negalite susidoroti su nerimu, kreipkitės pagalbos į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Gyvenimas to vertas.