Tai, ką vadiname meile, iš tikrųjų yra egoizmas ir infantilizmas


Džiaugiuosi, kad pagaliau supratau, jog meilės esmė – ne priversti tave įsimylėti. Bet esame įpratę romantizuoti savo trūkumus.

  • Kai norite, kad jus liestų, glamonėtų, jaudintų, suspaustų, – tai aistra.
  • Kai norite, kad jumis rūpintųsi, spręstų visas jūsų problemas, dovanotų jums dovanas, išlaikytų jus, – tai infantilizmas.
  • Kai norite, kad jus beprotiškai mylėtų, negalėtų be jūsų gyventi, leistų su jumis visą savo laiką ir visa kita nustumtų į antrą planą, – tai egoizmas.
  • Kai norite dabar pat pagimdyti vaiką nuo konkretaus žmogaus – tai biologija.
  • Kai norite, kad jis dabar pat jums pasipirštų / ji sutiktų už jūsų tekėti, – tai priklausomybė nuo aplinkinių nuomonės.
  • Kai mylite – nieko nenorite. Jūs tiesiog mylite.

Jūs vaikštote po namus, valotės dantis, siunčiate darbinius laiškus, perkate duoną, geriate arbatą, skambinate mamai – ir tuo pat metu mylite tą žmogų. Tuo momentu jis gali būti bet kur ir su bet kuo. Jis gali netgi nežinoti, kad jį mylite. Skirtingų problemų atsiranda ir toliau, gyvenimas teka savo vaga, bet vis tiek kažkaip laimingai.

Taip, tai nepraktiška, iracionalu ir keista. Bet būtent tai ir yra meilė. Visa kita – tiesiog žmonių aistros.

Vystyti galima santykius, o ne meilę. Kovoti galima už vaiko gyvybę, pirmą vietą konkurse arba savo teises, bet ne už meilę. Laukti galima atsakomybės už savo veiksmus ir žodžius, supratingumo ir sąžiningumo, bet ne meilės. Meilė neturi praktinio rezultato. Reikia tiesiog išmokti viską vadinti savo vardais ir tada viskas atsistos į savo vietas.

Meilė – tai paprastas malonus jausmas. Ir tai geriausia, ką man yra tekę patirti.