1. Istorija apie pyragą
Ką tik kepiau pyragą. Ištraukiau iš orkaitės pagrindą, sudėjau viską, ko reikia, įdėjau pyragą atgal ir išėjau. Po 10 minučių grįžtu, pradarau orkaitę ir… pakimbu. Pyrago nėra. O aš namuose viena!
Atsargiai uždarau orkaitę. Atidarau vėl. Nėra. Prisimenu visus man žinomus šizofrenijos požymius. Mintyse nejučia kreipiuosi į bilduką, prašydama grąžinti tai, ką paėmė.
Dėl visa ko net išėjau iš virtuvės, kad netrukdyčiau… Grįžtu, atidarau orkaitę – NĖRA! Kažkodėl nueinu prie veidrodžio… Regis, nėra jokių išorės pokyčių.
Prisėdu prie kompiuterio, paieškoje įrašau „iš orkaitės dingo pyragas“. Suprantu, kad kažką darau ne taip. Žnybteliu sau į ranką – reakcija yra. Pasakau sau: „Sveta! Esi suaugusi, protinga moteris! Na kur jis galėjo dingti?“ Pagalvoju apie kaimynus, atviliotus šviežių kepinių kvapų. Balkonas pradarytas. Išeinu, pažiūriu. Neįlipsi.
Į virtuvę grįžtu sutrikusios psichikos. Kažkodėl į galvą šauną „X-failai“… Įsivaizduoju godžiai kramtančius mano pyragą ateivius ir pradedu žvengti… Išgeriu stiklinę vandens. Atidarau indaplovę, kad ją ten įdėčiau.
Iš ten į mane žvelgia mano pyragas… Durelės juk šalia… O man jau senokai reikia atostogų… aha…
2. Pasiruošimas mokyklai
Julijai atėjo laikas lankyti mokyklą, bet prieš tai reikėjo įveikti patikrinimą – pasirengimo mokytis testą.
– Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų, – pasakė psichologė ir sudėjo ant stalo vaškinius vaisius. – Obuolys, kriaušė, apelsinas, abrikosas. Kaip visa tai galima pavadinti vienu žodžiu?
Julija nuleido akis ir tyli.
– Tęskime. Štai agurkas, pomidoras, ridikėlis, bulvė, svogūnas. Kaip visa tai pavadinsime vienu žodžiu?
Julija prikando lūpą.
– Braškė, avietė, vyšnia…
– Kaip visa tai vadinasi? Nežinai?
– Pamiršau, – prašnibždėjo mergaitė vos sulaikydama ašaras.
– Manau, kad jums dar per anksti eiti į mokyklą, – pasakė psichologė Julijos mamai. – Palaukite dar metelius, padirbėkite su mergaite. Ji nežino elementariausių dalykų!
Motina nustebusi pažiūrėjo į dukrą:
– Julyte, argi tu nežinai, kaip visa tai vadinasi vienu žodžiu?
– Ak! Prisiminiau! – apsidžiaugė mergaitė. – Muliažai!
3. Bendraklasis
Ar jums pažįstamas tas nemalonus jausmas, kai žvelgiate į savo bendraamžius ir galvojate: „Nejaugi ir aš atrodau tokia sena? Negali būti!“ Jeigu taip, tai ši istorija kaip tik jums.
Laukdama eilėje pas naują stomatologą, atkreipiau dėmesį į jo diplomą, kuris kabėjo koridoriuje ant sienos. Staiga prisiminiau, kad maždaug prieš 30 metų mokiausiu vienoje klasėje su gražiu ir aukštu berniuku tokiu pat vardu. Bet vos užėjusi į kabinetą iš karto atmečiau tą mintį – šis pražilęs ir plinkantis vyras raukšlėmis nusėtu veidu buvo per senas, kad būtų mano bendraklasis.
Visgi po apžiūros paklausiau, kokią mokyklą jis baigė. Ir jis pasakė mano mokyklos numerį!
– O kelintais metais? – paklausiau.
– 1978. Kodėl klausiate?
– Jūs buvote mano klasėje! – sušukau.
Jis atidžiai mane apžiūrėjo ir paklausė:
– Tikrai? O kokį dalyką jūs dėstėte?
4. Tobula pora
Mudu su žmona tobulai vienas kitam tinkam. Man net atrodo, kad intuityviai ją jaučiu. Netikite? Tuoj įrodysiu. Prieš porą dienų pasiūliau jai pakeisti užuolaidas miegamajame. Ji taip nustebo, tarsi būčiau jai atskleidęs visatos paslaptis.
– Tu rimtai? – negalėjo patikėti.
– O kodėl gi ne?
– Nepatikėsi, bet mano galvoje jau keletą dienų sukasi ši mintis, nenorėjau tau nieko sakyti, nes ir vėl bambėtum, kad tai išmesti pinigai. Gal aš kalbėjau miegodama?
– Ne, tiesiog mes esame pora ir mąstome ta pačia kryptimi. Man atrodo, kad tai visiškai normalu žmonėms, kurie vienas kitą myli.
Reikėjo matyti jos laimingą veidą.
Galite sakyti, kad tai atsitiktinumas arba paprasčiausias sutapimas, bet taip nutinka jau ne pirmą kartą – prieš mėnesį tokia pat istorija buvo su komoda, o dar prieš tai – su dovana jos tėvams.
Aš tiesiog žinau, ko nori mano moteris.
Na ir ji dažnai pamiršta ištrinti savo paieškų istoriją naršyklėje.
5. Marketingo pamoka
Vienoje Romos gatvelėje visai šalia vienas kito sėdi du benamiai. Vienas rankose laiko kryžių, o kitas – Dovydo žvaigždę. Abu priešais pasidėję kepures aukoms. Žmonės praeina pro šalį, kai kurie paduoda pinigų benamiui su kryžiumi rankose, o kitą apeina didesniu ratu, tad jo kepurė beveik tuščia.
Vienam žmogui pagailo vargšo, tad priėjo norėdamas patarti:
– Argi tu nesupranti, kad Italija – katalikų šalis, o Roma – pagrindinis katalikų miestas? Žmonės tau neduos pinigų, juolab kai šalia sėdi vargšas žmogus su kryžiumi. Priešingai, stengdamiesi tave pamokyti, jie aktyviau ir daugiau aukos jam.
Benamis su Dovydo žvaigžde nusišypsojo ir kreipėsi į vaikiną su kryžiumi: „Ei, pažiūrėk, kažkas sugalvojo pamokyti marketingo subtilybių brolius Goldenšteinus!“