Kartą jaunos moters bute pražydo kaktusas. Iki tol jis 4 metus stovėjo ant palangės, panašus į piktą ir nenusiskutusį kiemsargį, ir staiga – tokia staigmena. „Keista, kad aplinkiniai galvoja, jog esu pikta ir beširdė, – pagalvojo moteris. – Tai netiesa, pas tokius žmones kaktusai nežydi.“
Važiuodama metro ir galvodama apie šiuos malonius atradimus, ji netyčia užmynė niūriam vyrui ant kojos. Sulaukusi jo pastabos, ji neįsižeidė ir nepradėjo rėkti: „Ak, jeigu jau esate toks ponas, tai važinėkite taksi“, kaip darydavo įprastai, bet nusišypsojo ir pasakė:
– Prašau, nepykite ant manęs, aš neturiu, už ko laikytis. Jeigu norite, užminkite man ant kojos ir būsime atsiskaitę.
Niūrus vyras nurijo tai, ką ruošėsi jai pasakyti. Vėliau išlipo savo stotelėje ir, pirkdamas laikraštį, užuot apšaukęs grąžą supainiojusią pardavėją, atlyžo:
– Nieko baisaus, perskaičiuokite dar kartą. Aš rytais taip pat būnu išsiblaškęs.
Tokio atsakymo nesitikėjusi pardavėja, susijaudino ir nemokamai atidavė du senus žurnalus ir visą krūvą senų laikraščių nuolatiniam pirkėjui pensininkui, jam labai patiko skaityti laikraščius, bet kiekvieną dieną jis pirkdavo tik patį pigiausią leidinį. Žinoma, neišparduotas prekes reikėdavo nurašyti, bet juk kiekvieną taisyklę galima apeiti.
Patenkintas senukas išėjo namo ir, sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto, neiškėlė jai eilinio skandalo, kad vaikas bėgioja po visą butą kaip dramblys ir trukdo ilsėtis, tad reikia jį geriau auklėti, o tik pažiūrėjo ir nustebo:
– Kaip užaugo jūsų mergaitė. Niekaip negaliu suprasti, į ką ji labiau panaši – į jus ar į tėvą, bet tikrai bus tikra gražuolė. Patikėkite manimi.
Kaimynė nuvedė vaiką į darželį, atėjo dirbti į registratūrą ir neapšaukė kvailos močiutės, užsirašiusios pas gydytoją vakar, bet atėjusią šiandien, o pasakė:
– Na, neliūdėkite, aš taip pat kartais pamirštu savo reikalus. Šiek tiek pasėdėkite, o aš paklausiu gydytojo, ar jis galėtų jus priimti.
Močiutė, patekusi pas gydytoją, nepradėjo reikalauti išrašyti jai labai veiksmingų, bet nebrangių vaistų, kurie akimirksniu numalšina skausmą, grasindama priešingu atveju parašyti skundų į visas institucijas, įskaitant Strasbūro žmogaus teisių teismą, o tiesiog pasakė:
– Aš dar galutinai neišprotėjau, suprantu, kad nuo senatvės vaistų nėra, bet jūs, gydytojau, atleiskite man, kad vaikštau čia kiekvieną dieną kaip į darbą.
O gydytojas, eidamas vakare namo, staiga prisiminė močiutę ir pradėjo jos gailėti. Jis pagalvojo apie greitą gyvenimo eigą ir užėjo į artimiausią parduotuvę, nupirko gėlių, tortą ir nuvažiavo visai į kitą pusę. Privažiavo prie namo, užlipo į trečią aukštą ir pasibeldė į duris.
– Aš pagalvojau, na, kam mes viską dalijam, tarsi vaikai smėlio dėžėje. Aš nupirkau tau tortą, tik netyčia padėjau ant jo savo lagaminą ir jis susispaudė. Bet tai juk skoniui nepakenks. Dar nupirkau tau gėlių, bet jos taip pat šiek tiek susilamdė po lagaminu. Bet gal atsities?
– Būtinai atsities, – atsakė moteris, – mes jas atgaivinsim. O aš turiu žinią. Tik įsivaizduok, prabudau šiandien, pažiūrėjau pro langą, o ant mano palangės pražydo kaktusas. Matai?