Entonis Hopkinsas: „Prisimink, tavo laimė ir mirtis ateis pas tave reikiamu laiku. Ir tu nė velnio negali to paveikti.“


Kai buvau alkoholikas, mano geriausiais pašnekovais tapdavo atsitiktinai baruose sutikti sugėrovai. Vadinamieji draugai. Bet žinote, apsvaigus nuo alkoholio, malonu klausytis nesibaigiančių istorijų apie svetimas bėdas ir rūpesčius, nors pats viduje esi visiškai sustingęs.

Tais laikais man taip dažnai nutikdavo – išgeri butelį tekilos ir pats sau pasakai: „O dabar galima ir mirti.“ Tačiau alkoholikams prieinama tai, ko dažnai vengia abstinentai, – nuoširdumas. Taip, taip. Daugybė Holivudo prodiuserių viską atiduotų, kad gautų bent kruopelytę šios žmogaus savybės.

Kartais girdėjau tokių dalykų, nuo kurių plaukai šiaušėsi. Bet buvo viena istorija, kuri mane be galo palietė. Nepamenu jo vardo, iš išvaizdos – rimtas, madingas, brangus portfelis… Dažniausiai būtent tokie ir eina iš proto. Prisėdo prie manęs: „Matau, esi geras vaikis, išgerkim.“

Neįsivaizduoju, kodėl girtuoklius dažnai vadina „gerais vaikiais“. Taurelė po taurelės, ir netrukus sužinojau visą jo gyvenimo istoriją. Jis pasakojo, kad jam puikiai sekasi, žmona laukiasi, pasirašė trokštamą sutartį, o nuo pirmadienio pradeda eiti pareigas, apie kurias svajojo pastaruosius dešimt metų. „Aš kylu“, – pasakė man tada šis žmogus. Taip, būtent taip: aš kylu… Ir staiga, sugriebęs dar vieną taurelę, pratęsė pro sukąstus dantis:
„Net neįsivaizduoji, kokio masto projektų yra mano galvoje“, – vienu mauku išgėrė ir nuskubėjo prie išėjimo. Kažkas mano viduje sušaukė: sulaikyk jį, lai išgeria daugiau! Bet ne, jis jau buvo lauke. Ir aš nusisukau nuo lango, prie kurio sėdėjome. O po akimirkos – riksmas, stabdžių cypimas, ir dviejų gatvių sankryžoje pamačiau kažką beformio, raudono nuo kraujo, kas vos prieš minutę buvo žmogus.

Ką tokio padarė šis vaikinas, kad Visagalis jį taip žiauriai sustabdė? Kuo jis buvo blogesnis nei aš, beviltiškas alkoholikas tuščiu vidumi? Kodėl aš likau gyvas, o jį krapšto nuo asfalto?

O ne, po to įvykio gerti nemečiau, tai nutiko gerokai vėliau, bet supratau viena: būk ramus, niekada neskubėk, nejuokink Dievo savo planais, nebandyk įkalti savo tiesų kitiems į galvas.

„Prisimink, tavo laimė ir mirtis ateis pas tave reikiamu laiku. Ir tu nė velnio negali to paveikti.“