Kartą senyvas žmogus su anūku nusprendė nusigauti iki miesto. Berniukas jojo asilu, o senelis ėjo šalia.
Kai jie ėjo pro didelį žmonių būrį, pasigirdo šauksmai: „Kaip ne gėda! Berniukas joja ant asilo, o senolis eina savo kojomis!”
Jie pagalvojo, kad žmonės teisūs, ir apsikeitė vietomis – berniukas ėjo pėsčias, o senelis atsisėdo ant asilo.
Po kurio laiko anūkas ir senelis išgirdo žmones kalbant: „Kas per nesąmonė? Kur tai matyta, kad toks mažas berniukas eitų pėsčiomis?“
Tada jie nusprendė kartu eiti pėsčiomis ir vestis asilą šalia.
Pasipiktino kiti žmonės:
„Kas per kvailystė: eiti pėsčiomis, kai šalia yra asilas?“
Tai išgirdę senelis ir berniukas užlipo ant asilo ir tęsė kelionę jodami kartu. Bet ir tada žmonės pradėjo kalbėti: „Kaip ne gėda taip kankinti gyvūną ir joti juo dviese!“
Senelis ir berniukas priėjo prie išvados, kad žmonės galbūt yra teisūs. Jie priėjo tiltą, paėmė gyvūną ant rankų ir pradėjo jį neštis, tačiau vidury kelio neišlaikė. Gyvūnas nukrito į upę ir nuskendo.
Pasakėčios moralas: bandydami būti visiems geri, sau darote tik blogiau. Svarbu tik viena – kas jūs iš tikrųjų esate, bet jokiais būdais ne kitų nuomonė apie jus.