Moteris dirbo mėsos kombinate. Kartą darbo dienos pabaigoje ji užėjo į šaldymo kamerą patikrinti nustatymų, bet durys netikėtai užsitrenkė ir ji liko uždaryta viduje.
Ji rėkė ir daužė iš visų jėgų, bet niekas negalėjo jos išgirsti. Dauguma darbuotojų jau išėjo, o šaldymo kameros išorėje neįmanoma girdėti, kas vyksta jos viduje.
Po penkių valandų, kai ji jau buvo ant mirties slenksčio, gamyklos apsauginis galiausiai atidarė duris. Tą dieną ji tik per stebuklą liko gyva. Kai vėliau ji paklausė apsauginio, kodėl jis nusprendė patikrinti šaldymo kamerą, juk tai nebuvo jo pareiga, išgirdo tokį atsakymą:
„Šioje gamykloje dirbu jau 35 metus. Kiekvieną dieną atvažiuoja ir išvažiuoja šimtai žmonių, bet jūs esate viena iš nedaugelio, kuri rytais su manimi pasisveikina, o vakarais atsisveikina. Daugumai aš esu nematomas.
Šiandien iš ryto jūs kaip visada su manimi pasisveikinote. Bet vakare pastebėjau, kad neišgirdau jūsų „iki, pasimatysime rytoj“ ir nemačiau, kad būtumėte palikusi teritoriją. Tad nusprendžiau apeiti gamyklą. Aš taip pripratau prie jūsų kasdienio „labas“ ir „iki“, juk jie man primena, kad kažkam esu reikalingas. Neišgirdęs šiandien jūsų atsisveikinimo supratau, kad kažkas nutiko, todėl ir ieškojau jūsų visur.“