Mokslų metų pradžioje šeštos klasės auklėtoja stovėjo prieš savo buvusius penktokus. Ji apžiūrėjo vaikus ir pasakė, kad visus vienodai myli ir džiaugiasi matydama. Tai buvo didžiulis melas, nes viename iš priekinių suolų sėdėjo susigūžęs berniukas, kurio mokytoja nemylėjo.
Kaip ir su visais kitais mokiniais, su juo ji susipažino praeitais mokslo metais. Dar tada ji pastebėjo, kad jis nežaidžia su klasiokais, vilki purvinais rūbais ir kvepia taip, tarsi niekada nesiprausė. Laikui bėgant mokytojos neapykanta tik stiprėjo, galiausiai viskas, ko ji norėjo, –išmarginti visus jo darbus raudonu tušinuku ir parašyti dvejetą. Kartą direktoriaus pavaduotoja paprašė išanalizuoti visų mokinių charakteristikas nuo pat jų mokymosi pradžios. Nemylimo mokinio bylą mokytoja pasiliko pabaigoje. Kai pagaliau mokytoja ėmėsi jos ir pradėjo nagrinėti jo savybes, neteko žado.
Mokytoja, vedusi jam pamokas pirmoje klasėje, rašė: „Tai puikus vaikas su švytinčia šypsena. Visi namų darbai švarūs ir tvarkingi. Būti šalia jo – vienas malonumas.“
Antros klasės mokytoja apie jį rašė: „Tai nuostabus mokinys, labai vertinamas klasės draugų, bet turintis problemų šeimoje: jo motina serga nepagydoma liga, todėl gyvenimas namuose tikriausiai primena nesibaigiančią kovą su mirtimi.“
Trečios klasės mokytoja pažymėjo: „Motinos mirtis jį labai paveikė. Jis iš visų jėgų stengiasi, tačiau tėvas juo visiškai nesidomi ir jeigu nebus imtasi priemonių, jo gyvenimas namuose gali paveikti jo mokslus.“
Ketvirtos klasės mokytoja rašė: „Berniukas neatsakingas, nesidomi mokslais, beveik neturi draugų ir per pamokas užmiega.“
Perskaičiusi charakteristikas mokytoja susigėdo prieš save pačią. Ji pasijuto dar blogiau, kai per Naujuosius metus visi mokiniai atnešė jai dovanas, suvyniotas į blizgų dovanų popierių ir perrištas kaspinais. Jos nemylimo mokinio dovana buvo suvyniota į grubų rudą popierių. Kai mokytoja iš jo ištraukė apyrankę, kurioje trūko kelių akmenėlių ir beveik sunaudotą kvepalų buteliuką, kai kurie vaikai pradėjo juoktis.
Bet mokytoja greitai juos nutildė pasakydama:
– Kokia nuostabi apyrankė! – ir, atidariusi kvepalų buteliuką, papurškė jų ant riešo.
Tą dieną berniukas pasiliko po pamokų, priėjo prie mokytojos ir pasakė:
– Šiandien kvepiate kaip mano mama.
Jam išėjus, ji ilgai verkė. Nuo tos dienos ji nuspendė ne tik dėstyti literatūrą, rašybą ir matematiką, bet ir pasakoti vaikams apie gerumą, principus ir empatiją.
Ir tai atnešė vaisių – po kurio laiko nemylimas mokinys pradėjo grįžti į gyvenimą. Ir kuo labiau jį motyvavo mokytoja, tuo geriau jam sekėsi. Mokslo metų pabaigoje jis tapo vienu geriausių mokinių.
Nepaisant to, kad mokytoja kartojo, jog visus savo mokinius myli vienodai, iš tikrųjų ji vertino ir mylėjo tik jį. Po metų, kai ji dirbo jau su kitais vaikais, po savo klasės durimis rado raštelį, kuriame berniukas rašė, jog ji yra geriausia mokytoja jo gyvenime.
Dar po penkerių metų ji gavo jo laiškelį, kuriame vaikinas pasakojo, kad baigė kolegiją ir pagal pasiekimus užėmė trečią vietą klasėje ir kad ji vis dar yra geriausia mokytoja jo gyvenime.
Praėjo dar ketveri metai ir mokytoja gavo dar vieną laišką, kuriame mokinys rašė, kad, nepaisant visų sunkumų, greitu metu jis baigs universitetą su geriausiais įvertinimais ir dar kartą priminė, kad ji yra geriausia mokytoja jo gyvenime.
Dar po ketverių metų jis atsiuntė dar vieną laišką. Šį kartą jis rašė, kad baigęs universitetą nusprendė pagerinti savo žinias. Dabar šalia jo vardo ir pavardės puikiavosi žodis „daktaras“. Ir šiame laiške jis rašė, kad ji yra geriausia mokytoja jo gyvenime.
Laikas bėgo. Viename iš savo laiškų jis pasakojo, kad susipažino su mergina ir ketina ją vesti, kad jo tėvas mirė prieš dvejus metus, ir klausė, ar ji sutiktų dalyvauti jo vestuvėse ir užimti vietą, kurioje įprastai sėdi jaunikio mama. Be abejo, mokytoja sutiko.
Mokinio vestuvių dieną ji pasipuošė ta pačia apyranke ir nusipirko tokius pat kvepalus, kurie priminė berniukui jo mamą. Jie susitiko, apsikabino ir jis užuodė tokį artimą kvapą.
– Dėkoju už pasitikėjimą manimi, už tai, kad leidote pasijusti reikalingu ir svarbiu, kad išmokėte mane patikėti savo jėgomis ir atskirti gėrį nuo blogio.
Mokytoja su ašaromis akyse atsakė:
– Klysti, tai tu mane viso to išmokei. Nežinojau, kaip mokyti, kol susipažinau su tavimi.