Kartą vienas žmogus pateko į laivo katastrofą ir bangų buvo išmestas į negyvenamą salą. Jis vienintelis liko gyvas ir be perstojo meldėsi, kad Dievas jį išgelbėtų. Kasdien žiūrėdavo jis į horizontą tikėdamasis, kad pamatys atplaukiantį į pagalbą laivą.
Galutinai išsekęs žmogus nusprendė pasistatyti iš lentų, kurias išmetė į krantą nuskendus laivui, pašiūrę. Bet kartą grįžęs į krantą po maisto paieškų jis pamatė, kad jo pašiūrę apgaubusios liepsnos – dūmai stulpu kilo į dangų.
Baisiausia, kad kartu su pašiūre sudegė visi likę jo daiktai. Jis liko be nieko. Žmogus daugiau negalėjo suvaldyti savo nevilties ir pykčio:
– Dieve, kaip Tu galėjai šitaip su manim pasielgti? – raudojo jis.
Bet kitą rytą jį pažadino laivo švilpukas. Laivas plaukė prie salos, kad jį išgelbėtų.
– Kaip jūs sužinojote, kad aš čia? – paklausė žmogus jūreivių.
– Mes pamatėme dūmų signalą, – atsakė jie.