Kam vyrui taikytis prie žmonos po 40 metų


Kuo arčiau keturiasdešimtmetis, tuo daugiau pažįstamų bendraamžių skiriasi. Kai kurie palieka šeimas ne dėl jaunesnių, bet dauguma – tiesiog išeina. Nes daugiau tiesiog nebegali.

Nes gyvenimas su šiuolaikine emancipuota moterimi nepateisina suaugusio ir jau seniai ne hiperseksualaus vyro psichologinių išlaidų.

Kiti susitaiko. Atsakomybės ir gobšumo sumetimais: o kas bus su vaikais, o ką pasakys giminės, o kaip aš gyvensiu, jeigu atiduosiu arba padalinsiu santuokoje užgyventą butą, mašiną, sodą?

Iš tikrųjų laimingi tik vienetai, ir tai nesuprasi – ar laimingi, ar gerai išmokę apgauti save.

Nerašysiu blogų dalykų apie moteris. Tiesiog parašysiu apie vyrišką laimę. Ar girdėjote apie tokią? Aš irgi ne.

„10 būdų padaryti moterį laimingą“. „20 būdų suteikti jai orgazmą“. „100 žodžių, kuriuos nori išgirsti tavo mylimoji“. Prekės ženklas „Moteriška laimė“ lenda iš visų plyšių – tik spėk nuo jų išsisukti. Tuo tarpu kalbėti apie vyrišką laimę yra savotiškas tabu. Jeigu kas nors ir pabando pasidomėti, kaip padaryti vyrą laimingą, tai vėlgi yra moterys. Nė karto nesu girdėjęs, kad šia tema viešai ir rimtai diskutuotų patys vyrai. Įtikinome save, kad tokios diskusijos – silpnumo požymis. Ir norint paneigti šią klaidingą nuomonę, reikia pernelyg daug drąsos ir nepoliktorektiškumo – šiuolaikiniame pasaulyje jų tokio kiekio nebūna.

Advertisements

Iš tikrųjų ši tylėjimo prezumpcija priklauso garbingai pasenusių genderinių stereotipų kolekcijai, kurie vis dar gyvuoja tik todėl, kad niekam nešovė į galvą jų atsikratyti. Jeigu transkribuosime šį apgaulingą vyriškumą į moterišką diskursą, gausime kažką panašaus į: „Mūsų moteriška dalia – mylėti ir kentėti.“ Nuo tų laikų, kai buvo populiarūs panašūs išsireiškimai, moterų emancipacija žengė didelį žingsnį į priekį. Tokį didelį, kad panašu, jog atėjo laikas vyriškai emancipacijai.

Ne, nieko nekviečiu mitinguoti, nesiūlau kurti proklamacijų ir kovoti už vyrų teises. Tiesiog dabar pasiūlysiu ir tau, vyre, ir tau, moterie, įtikinamai atsakyti į vieną negerą klausimą. Skamba jis štai taip: „Kam mums apskritai reikalingas moteriškos lyties žmogus – su visa jo šiandiene kultūrine-ideologine apkrova – po to, kai šiam žmogui sukanka 40 metų ir jis galutinai netenka savo vienintelio iš tikrųjų moteriško dalyko – išorinio patrauklumo? Ką mums dabar su juo daryti?“

– Pats pagalvok, – gurkšnodamas „Mohito“ kokteilį sako mano bendraamžis, kuris pasirašė skyrybų dokumentus. – Kodėl ir toliau turiu visa tai kęsti? Na, pažvelkime į dalykus su sveiku cinizmu, atmetę visą tą meilės-seilės žydų sugalvotą istoriją, kad nereikėtų mokėti pinigų. Kyla klausimas: „Kam man reikalinga ši blanki, neadekvati isterikė, kuri, be visa ko, dar ir rūko bute?“ Kitas variantas: išnuomoju kokiai nors nekompleksuotai studentei gerą butą su teise reguliariai jame lankytis penktadieniais. Galų gale galima tiesiog tapti nuolatiniu elitinio viešnamio klientu.

Advertisements

– O kaipgi šeiminis jaukumas? O vaikai? O sielos ramybė?

– Taip, tai svarbu. Bet juk jau nieko nebėra – nei šilumos, nei jaukumo, nei motinos bandymų išauklėti vaikus jaučiant pagarbą tėvui! – staiga įsiplieskė bendraamžis, tarsi jo stiklinėje būtų degtinė su alumi, o ne „Mohito“. – To ir būti negali! Nes 90 procentų didmiesčiuose gyvenančių moterų, net jeigu jos užaugo provincijoje, pasidaro kaip mano žmona. O likusių yra per mažai, kad galima būtų rizikuoti ir su jomis tuoktis. Ką tu galėsi su ja padaryti, jeigu ji pradės neadekvačiai elgtis? Įstatymas, kultūrinės normos – visa tai ne tavo pusėje. Gali tik išeiti. Patirdamas labai didelių praradimų.

Kodėl vyras tuokiasi? Į šį klausimą yra romantiškas ir neteisingas atsakymas. Iš tikrųjų bet kurioje vyro ir moters sąjungoje neišvengiamai atsiranda tam tikra santykių ekonomika „tu man – aš tau“ – ir šio nerašyto reglamento nesilaikymas būtinai sukelia jeigu ne santuokos iširimą, tai bent jau meilės dingimą.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jūsų vyras praranda norą ko nors siekti ir dominuoti gyvenimo lauke. Kokie bus jūsų veiksmai? Be abejo, labai greitai jis išvys apsiblaususias savo žmonos akis. Taip pat ir moteris – jeigu ji praras moteriškumą ir nebeliks nieko, išskyrus lytinius organus, anksčiau ar vėliau ji sumenks vyro akyse. Elgtis neatsakingai vyro atžvilgiu – jos teisė, suteikta įstatymo ir neginčijama kultūros normų.

Advertisements

Tačiau po 35–40 metų prasideda iliuzijų nykimo metas, gamta viską sustato į vietas. Dauguma vyrų nebeturi nė vienos priežasties ir toliau palaikyti nuoširdžius santykius su šia moterimi. Tiems, kurie jau spėjo įsivelti, atsiranda nenugalimas noras išeiti. Nes vienintelis „aš – tau“, kurį turėjo ši moteris, buvo jos nežemiškas grožis, kurio nebeliko.

Vadinasi, jeigu tik jos gyvenimo palydovas nėra apdovanotas maniakiniu kantrumu – tokia moteris pasmerkta skyryboms. Vyras tiesiog negali jos nepalikti. Pasilikdamas su moterimi be mažiausio „aš – tau“ jis sumenkina save savo akyse ir praranda teisę vadintis vyru. Tačiau žvelgiant iš įstatymo ir moralės pusės, jis atsiduria visiškai nepavydėtinoje situacijoje. To paties šiuolaikinio įstatymo ir šiuolaikinės moralės, kurie neturi nieko prieš neatsakingą moters elgesį vyro atžvilgiu.

Moters paslaugų paketas kaip santuokos su emancipuota asmenybe alternatyva – be abejo, skamba barbariškai, bet pastaruoju metu šis požiūris populiarėja, tad verta apmąstyti. Toliau silpnų nervų moterims skaityti nepatariama, nes dabar visu pajėgumu įjungsiu šaltą vyriško pragmatizmo dušą.

Tai problema, apie kurią mes, vyrai, kažkodėl tylime. Parodykite man kokio nors žurnalo viršelį su antrašte „100 priežasčių pakęsti keturiasdešimtmetę moterį savo namuose“. Arba tokia: „10 priežasčių pakęsti moterį po keturiasdešimties savo namuose.“ Arba bent jau tokia: „5 priežastys pakęsti moterį po keturiasdešimties savo namuose.“

Advertisements

Tokių publikacijų nėra. Ir priežasčių tokių nėra. Be vienos vienintelės. Tačiau apie ją nedera rašyti žurnaluose.

Pakęsti moterį po keturiasdešimties metų savo namuose galima tik tuo atveju, jeigu po keturiasdešimties metų ji IŠLAIKYS moterišką patrauklumą. Ir 50-ies, ir 60-ies, ir netgi 90-ies.

Jeigu ji supranta, kad moteriškas patrauklumas – tai ne tik veidas, krūtinė ir užpakalis. Ir netgi ne bendri požiūriai ir sielų giminystė – sąvokos, kuriomis taip mėgsta manipuliuoti emancipuota moteris. Moteriškas patrauklumas – tai mokėjimas savimi įkrauti orą. Harmonizuoti pasaulį bent jau vieno atskirai paimto namo ribose. Ne prievartauti moters ir vyro prado, bet suteikti savo išrinktajam tai, be ko jis negali jaustis laimingu vyru: pagarbą, nedidelį dominavimą, ramybę. Ir be isterijų reikalauti iš jo to, be ko negali būti laiminga nė viena moteris, kad ir kaip ji save pozicionuoja. Saugumo jausmas ir visa tai, kas iš jo kyla – švelnumas, dosnumas, ištikimybė.

Gerbiamos moterys ir merginos. Be abejo, galite ir toliau eksperimentuoti ir raminti save iliuzija, kad jūsų eksperimentas yra vykęs. Aš net nenustebsiu, jei jūsų nuomonei pritars jūsų vyras. Tik ar jūs esate tikra, kad jis dar nė karto neįvedė į paiešką frazės „sekretorė, teikianti intymias paslaugas“? Arba „buto nuoma, atsiskaitymas natūra?“ Esate tikros? Tikrai tikrai? Pakalbėsime po dešimties metų.

Autorius: Dmitrijus Sokolovas-Mitričius