Stiprių nemėgsta – jie nepatogūs. Jų negali valdyti.
Jie girdi save, žino, ko yra verti, ir nesiruošia to atsisakyti.
Jų viduje yra inkarai, kuriais tvirtai laikosi už noro gyventi be purvo ir būti laimingi, nepaisant nieko.
Jų viduje yra stiprios šaknys, kurių neįmanoma išrauti ar sunaikinti. Kaip negalima sunaikinti jų geležinių principų, savigarbos, moralės ir pasitikėjimo savimi.
Stiprūs pajėgūs savarankiškai atlaikyti bet kokią tiesą, likimo smūgius, išdavystes ir asmeninių emocijų audras.
Jie nebijo skausmo, nes išgyvenę karą savo pačių širdyje ir perėję asmeninį pragarą, jie išmoko paversti žaizdas išmintimi ir mėgautis gyvenimu, išsaugoję grožį ir švelnumą savo širdyje.
Stiprūs nesimaišo kitų keliuose, neprekiauja laime, nemeldžia meilės – bet jeigu Dievas jiems nepagailės šio jausmo, priims jį kaip didžiausią dovaną ir niekada neišduos to, kurį myli.
Gyvena ir elgiasi sąžiningai, nesipuikuoja savo istorija, nemoko kitų gyventi, bet renkasi savęs tobulinimą.
Neša savo kryžių, nepermeta jo ant kitų žmonių pečių, atsako už savo žodžius ir poelgius, pargriuvę kaltina tik save, mokosi iš klaidų – stiprūs linkę daryti teisingas išvadas, o ne gyventi tuščiomis nuoskaudomis.
Visada išrankūs – jų negalima palenkti, primesti nebūdingų minčių prieš jų valią. Niekada ir jokiomis sąlygomis.
O dar jie moka išeiti. Stiprūs moka išeiti kartą ir visiems laikams. Netestuokite jų jausmų, charakterio ir kantrybės – tikrai palūšite.