Viena turtinga ponia atvyko į Monte Karlą. Atėjusį į lošimų salę, ji pastatė didelę sumą ant skaičiaus 27 ir laimėjo. Neatsiimdama laimėjimo, jį dar kartą pastatė ant 27. Nors antro laimėjimo tikimybė buvo minimali, ji ir vėl laimėjo. Tada visą laimėjimą trečią kartą pastatė ant to paties skaičiaus. Ją akimirksniu apsupo ruletės entuziastai. Čia pat stovėjo ir išbalęs įstaigos savininkas. Trečias paslaptingos ponios laimėjimas galėjo jį sužlugdyti. Ir ji laimėjo trečią kartą.
Ponia sustabdė žaidimą. Buvo išsiųsti tarnai lagaminams ir maišams įsigyti. Į juos subėrė auksą ir sudėjo banknotus. Ponia jau ruošėsi išeiti, kai ją apsupo žaidėjų minia ir paprašė atskleisti žaidimo paslaptį. Ponia atsakė: „Neturiu jokios paslapties!“ – „Bet kodėl gi tris kartus statėte ant 27?“ – „Nes esu kiek prietaringas žmogus. Apsidžiaugiau, kai atvykusi į Nicą gavau raktą nuo septinto kambario. Tikiu, kad septyni – laimingas skaičius. Vykdama į Monte Karlą, atsidūriau septintuoju numeriu pažymėtoje karietoje ir tai mane labai sujaudino. O kai Monte Karlo viešbutyje man buvo įteiktas raktas nuo septinto kambario, supratau, kad tai – likimas. Greitai padauginau 7 iš 3 ir gavau 27. Todėl ir stačiau ant šio skaičiaus.“