Neseniai atsidūriau Maskvos centre esančiame bute, kuris buvo išnuomotas iš karto po jo savininkės mirties. Didžiulis apleistas butas su atsarginiu išėjimu.
Naujieji savininkai – labai tolimi ir, matyt, itin gobšūs giminaičiai. Jie nieko neišnešė, nesutvarkė ir nebandė išsaugoti. Gyventi tokioje aplinkoje buvo keista – be leidimo viską liesti, tarsi šeimininkas būtų trumpam išėjęs į parduotuvę.
Iš pradžių atrodė, kad kas nors sugrįš, mane pamatys ir griežtu mokytojo balsu paklaus: „Ką čia veikiate?“ Bet ne, niekas neatėjo. Prie televizoriaus mėtosi siūlų. Vazoje – sagos. Spalvotos čekiškos taurės, gražios, bet turbūt dažnai naudotos vynui gerti. Už stiklo –
mantija ir kepurėle su kutu pasipuošusios mergaitės nuotrauka. Sandėliuke tvarkingai sudėti žieminiai paltai ir batai. Nauji kalendoriai visuose kambariuose – įvairiausių rūšių, kažkoks apsėdimas. Čia stebėjo laiką. Virtuvės spintelėje pustuštis vitaminų buteliukas. Čia planavo gyventi ilgai ir jaukiai. Jokių vaistų – niekas nesirgo.
Šeimininkė gyveno viena trijų kambarių bute. Vonioje – įvairūs kačių šampūnai. Visur jaučiasi stiprus kačių kvapas. Jos čia gyveno karališkai, bet panašu, kad buvo iškraustytos kartu su šeimininke. Ir puiki biblioteka. Ne dekoratyvinė, kai puslapiai suklijuoti, o knygos parinktos pagal spalvas ir aukštį. Tokia gyva, skaityta, matyt, pildoma visą gyvenimą, malonumui, be jokio snobiškumo. Ir Filonovo albumai, ir kinų filosofija, ir Čeizas su Ustinova.
Dar daugybė knygų apie buto savininkės senelį. Labai labai storų, storesnių už Bibliją. Įvairiomis kalbomis. Visur apie jo pasaulinę komunistinę reikšmę, apie jo genialumą ir tautų padėkas už jo veiklas. Ir štai aš, atėjusi iš gatvės, šią makulatūrą galėčiau panaudoti židiniui užkurti, jeigu jis būtų. Bent tiek naudos iš jos būtų.
Kas liko po šio žmogaus? Butas Maskvoje, kurį nuomojantys giminaičiai gali daugiau niekada nebedirbti.
Nagi, mes bet kuriuo momentu galime mirti. Ir niekas iš to, kas tau rūpėjo, nerūpės kitam. Taip, yra vaikai, bet jiems nereikia jokių mano daiktų. Jie turės savo. Dieve, visi materialiniai dalykai yra toks menkniekis, tokie juokingi ir nereikšmingi. Kaip ir mes patys…
Pasirodo, iki šiol vyliausi, kad niekada nemirsiu.
Bet dabar nusprendžiau nieko nebekaupti ir nebegalvoti apie „vėliau“. Gyvenimo neįmanoma sukurti kartą ir visiems laikams, jį galima tik tęsti kiekvieną dieną.
O kaupti – tik įspūdžius, gyventi tik dabar – kad būtų ką prisiminti, kai jau nieko nevyks. Man parodė, kas būna VĖLIAU. Nieko. Tiesiog ateina svetimi žmonės, trypia tavo pėdsakus ir verda kavą tavo kavinuke.