Mano vardas Asia Javic. Esu teisingo ir juokingo televizijos kanalo „Blogos motinos darbadieniai“ vedėja ir noriu papasakoti, kad apginčiau visus „kvailus“ vaikus.
Būdama 7 metų skiemenuodama skaičiau 32 žodžius per minutę. Baigiant pirmą klasę mano mamą iškvietė į mokyklą pasikalbėti. Išvakarėse visoms paralelėms klasėms buvo surengta skaitytojų sesija: kiekvienas vaikas turėjo atsinešti savo mėgstamiausią knygelę ir ją pareklamuoti. Viena mergaitė atsinešė „Mažąjį princą“.
Pagrindinis pirmūnas atsinešė, žinoma, Žiulį Verną. O aš atsinešiau spalvinimo knygą. Su fėjomis. Teksto ten, beje, taip pat buvo! Na, kažkas panašaus „Tai fėja Flora“. Arba „Nuspalvink fėją Fauną ir fėją Florą. Kokios gražios jų suknelės“. Mokytoja kažkodėl neįskaitė.
Mano mamai apskritai buvo nelengva. Teko pamiršti įsitikinimą, kad turi fantastiškų motiniškų gebėjimų. O ką dar daryti, kai tau gimsta vaikas, kuris būdamas 8 mėnesių šachmatų figūras stato ant langelių, 1,5 metų stovėdamas ant taburetės cituoja Mandelštamą, o 2 metų skaito jį savarankiškai… bet kitas tavo vaikas pradeda vaikščioti būdamas 2-ejų, o 5 metų žaidžia šachmatais ir knygutėmis lyg lėlėmis?
Matematika man sekėsi dar prasčiau: kai tėtis, baigiant 3 klasę, pabandė man vis dėlto paaiškinti, kad perkeliant iš vienos pusės į kitą pasikeičia ženklas, po 3 valandų karnizas „suprato“ ir nukrito. Bet aš išgyvenau. Mano smegenys nepasidavė šiems logiškiems paaiškinimams.
Mane vedė pas psichologus, jie man rodė korteles. Dar davė tablečių. Aš juk ne šiaip buvau kvaila, aš dar iki 7 metų čiulpiau pirštą ir krapščiau bambą. Psichologai ir gydytojai rašė pakus vaistų. Senelis gydytojas pamatė vieną šių sąrašų ir pasakė, kad tai puikus „psichiatrinės apsiseilėjusios daržovės“ receptas. Bet žaisti šachmatais kaip su lėlėmis, sako, tikrai liausis.
Kam visa tai pasakoju? Tam, kad aš turiu du raudonus diplomus – ekonomikos ir filologijos fakultetų. Būdama 3 klasėje aš skaičiau geriau nei kiti paralelinėse klasėse. 6 klasėje užėmiau 3 vietą matematikos olimpiadoje pačioje geriausioje miesto matematikos ir fizikos mokykloje. Ne kitaip, padėjo tabletės, kurias aš reguliariai išpildavau į šiukšliadėžę.
Kaip visa tai pavyko? Savaime. Tiesiog kai atėjo laikas. Gerai, gerai, skaityti – ne savaime. Bet jau tikrai be diržo ir riksmų.
Po iškvietimo į mokyklą dėl spalvinimo knygelės mama spjovė į psichologus, ir visą vasarą aš buvau priversta kasdien perskaityti po „Gvazdikėlio nuotykių“ puslapį. Garsiai.
O rudenį mama pati prieš naktį skaitydavo man visokias knygeles. Bet vakarais ji, be skaitymo, turėdavo dar daug „nesvarbių“ reikalų – pagaminti vakarienę, kažką sutvarkyti, pasiruošti rytdienos paskaitai.
Ir ji pradėjo „nebespėti“ man skaityti. Beje, sunku eiti gultis palikus Timą Talerą vieną verkiantį tamsiame parke. Nesužinojus, kas gi bus toliau! Todėl tekdavo skaityti pačiai.
Po to buvo nelabai įdomu klausytis to paties antrą kartą, bet juk neprisipažinsiu mamai, kad išmokau skaityti. Kažkuriuo momentu ji vis dėlto aptiko mane užsiimant šiuo gėdingu užsiėmimu, bet skaityti garsiai nesilioviau, tik dabar tęsiau nuo kitos vietos.
O su matematika nutiko dar paprasčiau: 8 klasėje aš kažkokiu stebuklingu būdu patekau į pačią stipriausią matematikos klasę mokykloje. Ir dėstė be galo puikus dėstytojas, kuris ne tiesiog aiškino, bet ir buvo įdomus bei universalus žmogus.
Pirmiausia namuose aš 3 valandas baigdavau ruošti klasės darbą. Po to kažkaip nepastebimai supratau, kad matematika – vienintelis dalykas, kurį moku 100 proc., jei mane pažadintų vidury nakties.
Tad jei jūs esate „kvailo“ vaiko, kuris specialiai nenori įjungti savo smegenų, tėvas, prašau, labai prašau – nelieskite jo. Duokite jam laiko. Daug laiko. Sužinokite jo motyvaciją. Raskite gerą mokytoją. Ne tokį, kuris visus syvus išspaus, bet tokį, kuris sudomins. Ir taip, kad vaikas pats ras reikiamą olimpiadą ir nugalės joje.
Tikiu, kad baigiasi jėgos, tikiu, kad jūs tokiame amžiuje lyg riešutus gliaudėte visus šituos „Rasa turėjo tris obuolius, o Jonas davė jai dar vieną“. Bet jei jūsų vaikas jų negliaudo, gali būti, kad jis sprendžia kitokius klausimus.
Apie kokią Rasą kalbama – apie tą, kuri iš vasarnamio, ar tą, kuri iš vaikų darželio? Ir jei tai Rasa iš vaikų darželio, kam jai obuoliai? Ji juk jų nevalgo. Ir apskritai kodėl Jonas nei iš šio, nei iš to davė jai dar? O banalūs „kiek pas kurį liko“ pradės jį jaudinti vėliau, kai ateis laikas. Arba nepradės – be jų juk taip pat galima būti laimingam, ar ne?