Gilus pamąstymas apie tai, kodėl vienatvė renkasi pačius stipriausius žmones arba jie – vienatvę.
Kiekvieną dieną bendraudamas su skirtingais žmonėmis stebiesi, kodėl oriausi jų yra vieniši. Jie apdovanoti išskirtine charizma, malonia išvaizda, gyvu analitiniu mąstymu, jie gerai išauklėti ir išsiskiria puikiomis manieromis. Už viso to visada slypi stiprus žvilgsnis, kuriame vos pastebimai atsispinti šiek tiek liūdesio.
Jie ieško savo žmonių: bendravimui, kompanijai ir maloniam poilsiui, meilei, santykiams šeimoje.
Jie dažniau klysta, labiau kenčia, rečiau užmezga naujus kontaktus, stipriau išgyvena dėl nesėkmių. Bet kiekvieną kartą sudegę iki pamatų, jie pakyla iš pelenų ir tampa dar tobulesni ir stipresni.
Ir vėl viskas prasideda iš naujo…
Jiems svetimi šiuolaikinės bendruomenės stereotipai, jiems neįpirši svetimos nuomonės. Nesvarbu, tai būtų vyras ar moteris, jie nuolat ieško žmogaus, šalia kurio bus ramu ir šilta.
Ir šis ramu paremtas ne ginčų ar adrenalino nebuvimu. Šis ramu reiškia, kad šalia yra žmogus, kuris niekada neišduos. Žmogus, kuriuo besąlygiškai tiki, pasitiki ir dėl kurio esi tikras visais 200 procentų.
Netgi stipriausi žmonės nuolat stengiasi patikėti, kad juos myli…