Su kokiomis moterimis nesituokia


Mano draugė – sena pana. Jai jau 45-eri, bet ji niekada nebuvo ištekėjusi. Visas jėgas skyrė reklamos verslui ir jos kompanijose dirba daugiau kaip šimtas žmonių. Moteris moka tris kalbas, apsipirkti skrenda į Dubajų ir Amsterdamą, poilsiauja Kuramačio saloje ir puikiai vairuoja savo naujausią BMW. Kartais mes susitinkame ir geriame kavą kokioje nors pretenzingoje vietoje, tik kaskart būnant su ja man norisi įtraukti pilvą, patraukti nuo stalo alkūnes, pacituoti Trumpą ir prašnekti kiniškai.

Ji niekada neatsipalaiduoja ir sudaro prarijusios gitaros grifą įvaizdį. Į padavėją žiūri kaip į blakę, prieš ką nors užsisakydama reikalauja vyriausiojo virėjo ir surengia jam egzaminą, o paskui knaisiojasi lėkštėje nutaisiusi tokią miną, lyg joje būtų ne pasta, o sliekai. Jos neįmanoma įsivaizduoti vilkinčios kaimišką suknelę, šokančios merengą, skinančios ramunes vainikui, dainuojančios kvailą dainą ruošiant salotas iš avokado ir fetos ir besivoliojančios pievoje su damoms skirtu romanu.

Iš tikrųjų tokių damų vienišumo priežastis matoma paviršiuje.

Moterų, kurių gyvenimo šūkis yra „viską pati“, energija keičiasi neatpažįstamai. Ji tampa skysta ir vandeninga, o vyriška padidėja ir kyla kaip mielinė tešla dubenyje.

Kinta viskas: eisena, žvilgsnis, laikysena, mimika ir net juokimosi maniera. Vyrai blaškosi į skirtingas puses ir nekviečia pasivaikščioti Kioto parke ir juo labiau į vasarnamį Feofanijoje, nes tokią moterį jie priima kaip vyrą, o normalūs vyrai nemiega vienas su kitu.

Kad susigaudytumėte šiame mechanizme, verta suprasti, kam kuriasi poros. Bet kokiu atveju ne dėl sekso, štampo, vestuvinio žiedo pirkimo ir marksistinių kaprizų, bet tam, kad sustiprintų vienas kitą ir gautų tai, ko vienam įgyti neįmanoma.

Harmoninga pora – tai vieno lygio žmonės, bet su kardinaliai besiskiriančia energine struktūra. Tik tuomet galimas visavertis apsikeitimas. Jei vyras turi maišą su obuoliais, o moteris – maišą su obuoliais, jie neturi kuo keistis, ir jis priverstas migruoti pas tą, kuri turi krepšį su avietėmis arba kibirą baklažanų.

Kiekvienam reikia ne asmeninio klono ir juo labiau ne konkurento, bet partnerio.

Juk kur konkurencija – ten karas, o kur karas – ten nėra vietos meilei.

Dažnai iš tokių ponių girdžiu, kad vyras turi būti stipresnis už jas. Ir jos laukia intelektualaus bei finansiškai pajėgaus „Rembo“, kai tuo metu reikėtų grįžti prie savęs ir tapti šiek tiek silpnesnei. Truputį pažeidžiamai. Truputį bejėgei. Truputį moteriškai. Netaisyti čiaupų ir nešaukti keiksmažodžiais, bet kreiptis pagalbos. Ne keisti ratą mojuojant keltuvu kaip Tibeto ožkų vilnos šaliku, bet sustabdyti pravažiuojantį taksi. Ne įrodinėti spjaudantis faktais ir sutirštėjusiomis nuo pykčio seilėmis, bet įtikinamai papasakoti apie savo jausmus. Būk silpnesnė.

Norint būti „už vyro“, nereikia išradinėti dviračio. Iš mūsų reikalaujama vieno – likti moterimi.