Kada nors tu suprasi, jog yra žmonių, kurie niekada neišduoda, tačiau tam teks išgyventi labai daug išdavysčių.
Kada nors tu suprasi, kad išorinis spindesys yra niekis, palyginus su vidiniu grožiu. Nes tai, kas išorėje – tik iki pirmo lietaus. Tai, kas viduje – dega amžinai. Net jei ir prigeso iki vos bežaižaruojančių angliukų. Tačiau užtenka sudėti lūpas vamzdeliu ir švelniai papūsti — ugnis palaipsniui įsidegs ir sušildys tave.
Kada nors tu suprasi, kad dauguma formulių ir aforizmų, kurių tu prisigaudei tave supančiame pasaulyje, tėra tik tušti – nors ir gražūs – žodžių rinkiniai, ne daugiau. Svarbios tik tos tiesos, prie kurių priėjai pats.
Kada nors tu suprasi, kad gėris, švelnumas, mylavimas ir rūpestis – tai tik vidinės jėgos, o ne silpnumo pasireiškimas.